Ironija yra įrankis, kurį rašytojai naudoja norėdami parodyti skirtumą tarp to, ko tikimės, ir to, kas iš tikrųjų vyksta istorijoje. Iš esmės yra trys ironijos tipai: dramatiška, situacinė ir žodinė.
Dramatiška ironija atsiranda, kai žiūrovai žino tai, ko nežino istorijos veikėjai. Tai sukuria įtampą, o kartais ir humorą, nes vykstančius įvykius galime matyti kitaip nei veikėjai.
Situacinė ironija nutinka, kai yra kontrastas tarp to, ko tikimės, ir to, kas iš tikrųjų vyksta. Tokio tipo ironija gali nustebinti ir sudominti publiką, pakreipdama istoriją netikėta kryptimi.
Žodinė ironija apima skirtumą tarp to, kas sakoma, ir to, kas turima omenyje. Tai dažnai nutinka, kai kas nors sako priešingai, nei iš tikrųjų nori pasakyti, pavyzdžiui, sarkazmas ar protinga pastaba.
Istorijose ironija prideda gylio ir intrigos, todėl žiūrovai labiau susimąsto apie veikėjus ir siužetą. Tai būdas rašytojams žaisti su mūsų lūkesčiais ir nuolat mus domėtis vykstančiais įvykiais.
Kas yra Ironija?
Ironija yra pasakojimo įrankis, kuris žaidžia su skirtumu tarp to, ko tikimės, ir to, kas iš tikrųjų vyksta. Autoriai ir pranešėjai naudoja ironiją, norėdami padaryti dalykus juokingus, sukurti įtampą ar atkreipti dėmesį į ką nors svarbaus. Tai veikia parodydama neatitikimą tarp to, kas vyksta, ir to, kas, mūsų manymu, nutiks. Šis neatitikimas gali atkreipti dėmesį į istorijos dalį, veikėjo asmenybę arba bendrą temą.
Įsivaizduokite, kad istorijoje tikitės vieno dalyko, bet atsitinka priešingai, priversdami jus juoktis arba likti ant savo sėdynės krašto. Tas netikėtas posūkis ar prieštaravimas daro ironiją įdomia. Ji prideda siužetui gilumo, atskleidžia daugiau apie veikėjus ir padeda galingai perteikti pagrindines idėjas. Taigi, kai knygoje, filme ar pokalbyje susiduriate su ironija, atminkite, kad tai tarsi staigmena, padedanti papasakoti geresnę ir patrauklesnę istoriją.
Taip pat perskaitykite: 15 literatūros temų pavyzdžių
Ironijos istorija?
Nors Alanis Morissette išgarsino ironiją, ji to nesugalvojo. Nuopelnas už tai atitenka graikų personažui, vardu Eiron, nepilnamečiui, kuris sumaniai panaudojo sąmojį, kad pergudrautų kitus. Taip atsirado graikiškas terminas „eironeía“, reiškiantis „tiksliai paveiktas nežinojimas“. Vėliau lotynų kalba jis pateko į „ironiją“ ir galiausiai tapo plačiai vartojama anglų kalbos figūra XVI amžiuje.
Literatūroje ironija yra slapta autoriaus žinutė skaitytojui, pridedanti paslėptų prasmės ir humoro klodų. Jis pasireiškia įvairiomis formomis, pavyzdžiui, situacine ironija, kai rezultatai nepatenkina lūkesčių, pavyzdžiui, užsiliepsnoja gaisrinė – stebinantis siužeto posūkis. Taip pat yra dramatiškos ironijos, kai publika žino tai, ko veikėjai nežino, sukuria apčiuopiamą įtampą. Nepamirškime ir žodinės ironijos, kai ištarti žodžiai sumaniai prieštarauja numatytai reikšmei, dažnai persunkti sarkazmu ar sąmoju.
Ironija peržengia vien tik lūkesčių ir tikrovės susidūrimą; tai sudėtingas įrankis, kurį naudoja rašytojai, norėdami į savo istorijas įlieti gilumo, humoro ir netikėtų posūkių. Kaip ir literatūrinis prieskonis, ironija turi galią paversti paprastą pasakojimą gurmaniška proto švente.
Trijų ironijos tipų supratimas
Ironija pasakojimams ir pokalbiams suteikia įdomaus posūkio. Yra trys pagrindiniai ironijos tipai, kuriuos galime ištirti, kad geriau suvoktume šią literatūrinę priemonę.
1. Dramatiška ironija
Dramatiška ironija, dar vadinama tragiška ironija, nutinka, kai žiūrovai žino kažką svarbaus, ko nežino pagrindiniai istorijos veikėjai. Pavyzdžiui, 1603 m. Williamo Shakespeare'o pjesėje „Otelas“ Otelas pasitiki Jago, tačiau žiūrovai žino, kad Jago yra apgaulė. Kitas pavyzdys pateiktas Graikijos Sofoklio tragedija „Oidipas Reksas“., datuojamas maždaug 429 m. pr. m. e. Šioje istorijoje žiūrovai jau suvokia tragišką pagrindinio veikėjo likimą, kol jis pats jį atranda.
Paprasčiau tariant, dramatiška ironija yra tarsi paslaptis, kurią saugo žiūrovai, stebintys, kaip veikėjai nesuvokia esminės informacijos. Šis literatūrinis prietaisas prideda siužetui įtampą ir gilumą, todėl žiūrovai labiau įsitraukia, nes jie numato, kaip veikėjai reaguos, kai galiausiai sužinos tiesą.
2. Situacinė ironija
Situacinė ironija nutinka, kai viskas klostosi ne taip, kaip tikimės. Paimkite, pavyzdžiui, garsiąją pasaką O. Henry, „Magių dovana“ (1905). Šioje istorijoje žmona nusprendžia parduoti savo ilgus plaukus, kad nupirktų grandinėlę savo vyro branginamam laikrodžiui. Tuo pačiu metu jos vyras parduoda savo laikrodį, kad gautų jai šukas plaukams. Stebina tai, kad nė vienas iš jų nesitiki, kad jų apgalvotoms dovanoms pakenks kito veiksmai. Šis netikėtas įvykių posūkis sukuria situacinę ironiją.
Ypatinga situacinės ironijos rūšis yra kosminė ironija, kuri atskleidžia tobulo, teorinio pasaulio ir praktinės, kasdienės tikrovės neatitikimą. Panašu, kai teoriškai viskas atrodo idealiai suderinta, bet realiame gyvenime jie pasisuka ironiška ir netikėta linkme. Situacinės ironijos supratimas suteikia pasakojimams papildomo malonumo, nes išmokstame tikėtis netikėtumo.
Taip pat perskaitykite: Kas yra lygiagreti struktūra? Tipai ir pavyzdžiai
3. Žodinė ironija
Žodinė ironija atsiranda, kai kas nors ką nors sako, bet jų žodžiai neatitinka tikrosios prasmės. Taip atsitinka, kai kalbėtojas išreiškia vieną dalyką, nors iš tikrųjų ketina kažką kito. Tai sukuria humoristinę ar prieštaringą situaciją, nes kyla prieštaravimų tarp to, ką jie reiškia ir ką jie sako.
Yra du pagrindiniai verbalinės ironijos tipai: perdėta ir per maža. Pervertinus reiškia perdėti, o sumenkinus situacijos svarbą. Kita verbalinės ironijos forma yra sokratinė ironija, kai žmogus apsimeta kažko nežinantis, kad paskatintų kitus argumentuoti savo mintis.
Garsų žodinės ironijos pavyzdį galima rasti Jonathano Swifto satyrinėje esė „Kuklus pasiūlymas“ (1729). Šiame darbe Swiftas aptaria rimtą problemą, tačiau jo pateiktas pasiūlymas toks kraštutinis, kad tampa aišku, kad jis pasitelkia ironiją kritikuodamas savo laikmečio vyraujančias nuostatas. Žodinė ironija suteikia bendravimui gilumo ir humoro, žaisdama su atotrūkiu tarp to, kas pasakyta, ir to, kas iš tikrųjų norima pasakyti.
Palikti atsakymą